Nusibodo eiti gatvėmis ir nerasti jose gėrio. Suvokti, kad žmonija yra vienintelis šio pasaulio trūkumas kuris užteršia viską. Pasiilgti savęs. To kas buvau, to kuo vis dar norėčiau būti. 

Nauja muzika, nauji veidai, nauji vardai, nauji draugai. Viskas tik lekia pro akis ir rankos galutinai nusvyra. Aš nebenoriu kovoti su pasauliu. Mes visi nebenorim. Bandyti pakeisti nepakeičiamą. 

Žmonės juodom širdim atima iš tavęs paskutinį tavosios liepsnos blyksnį. Žmonės juodom širdim iš tavęs atima tave patį ir palieka tokį pat juodaširdį. 

Vis dar norėčiau tikėti, kad galima užaugti, bet nepasikeisti. Jie pavogė šviesą, pavogė tikėjimą ir paliko pūti egzistencinių įdėjų duobėje. Iš kurios jau ne visi begali rasti jėgų išsikrapštyti. 

Ir jokios suvaidintos šypsenos čia nebepadės. 

Nirvana - Lithium

I'm so happy 'cause today
I've found my friends ...They're in my head

Galva atsiremia į spintos duris ir kambaryje užlietame tokio keistai ausiai mielo prarūkyto balso, mano žvilgsnis nuslysta lango rėmu ir sustingsta ties tuo slengiančiai pilku dangumi. Varnų būrys pralekia nuplikusią liepą, ir iš tiesų pasijuntu kaip patį giliausią, nemaloniausią, pilkiausią rudenį. 

Mintys, jos visiškai suknistai beprasmės. Užgraužta rutinos ir savo bukų, nesveikų, kartais amoralių permąstymų jaučiuosi.. Kaip bala. Bala? 

Na taip, tikrų tikriausia. Ta keista, į kurią išsilieję tepalai ją užteršė, nors tai ir gali atrodyti žaviai. 

Kaip kvaila, tiesa? 

Jog žmogus gali jaustis sugadintas, bet tuo pačiu ir visai ne. 

Ir dar, aš taip suknistai noriu pavasario, kad net baugu. Noriu šviesos, žalumos, gal net mažvaikių žaidžiančių futbolą mano daugiabučio kieme. 

Pavasario. Šilto, jaukaus, tikro. 

Ne šio. Kuris yra toks idiotiškai rudeniškai niūrus. 

Pavasario, kuris būtų ir manyje. 

Nes mano galvoje šiandien ruduo.